Atsipalaidavimui po nuobodzios dienos

Frosia tyliai izenge i pirti ir is netiketumo sustojo – ponas gulejo ant suolo kniupscias, o dvi mergos – Natasa ir Milasa -, taipogi nuogos, stovedamos is abieju sonu paeiliui inirtingai caize berzinems vantomis iraudusi ir zvilganti nuo prakaito galinga pono nugara. Ponas is malonumo mirkciojo ir raukesi, pagiriamai kriuksedamasuz ypatingai stipru smugi. Pagaliau jis liepe mergoms nustoti ir sunkiai alsuodamas atsisedo, nuleisdamas placiai isskestas kojas ant grindu. – Giros! – dusliai isake jis. Vikriai smurkstelejusi i kampa, Natasa padave jam kausa giros. Numalsines troskuli ponas pastebejo tyliai prie duru stovincia Frosia ir pirstu pakviete ja prieiti. Basomis letai zengdama slidziomis pirties grindimis, droviai dengdama savo nuoguma rankomis, jinai prisiartino ir, nudelbusi is gedos akis, atsistojo priesais pona. Jai pasidare baisiai geda ziureti i nuoga pona, geda stai taip nuogai stoveti priesais ji. Jai buvo geda del to, kad be jokio sumisimo seselio ja apziurineja salia stovincios dvi mergos, kurioms visiskai negeda savo nuogumo. – Naujoke! – riktelejo ponas, – Koks vardas? – greitakalbe mete ponas, ciupinedamas jos pilva, kojas, sedmenis… – Frosia, – tyliai istare ji ir staiga riktelejo is netiketumo ir skausmo – ponas stipriai spustelejo jos kaire kruti. Megaudamasis jos gyvu stangrumu, jis vedziojo ranka aukstyn zemyn, pirstais liesdamas issiputusi tarp pirstu kruties pavirsiu, aptempta svelnia, lyg silkas oda. Trindama suskaudusia kruti, Frosia atsoko atgal. Ponas garsiai nusijuoke ir pagrasino jai pirstu. Isiteikdamos jam, pradejo kikenti ir abi mergos. – Nieko, nieko, iprasi, – kikendama pasake Natasa,- dar ne tai bus, – mete geidulinga zvilgsni i pona. Tas gi, patenkintai kikendamas, nuleido sau tarp koju ranka, kasydamas visas savo vyriskumo priedermes, atrodancias gana ispudingai. – Jusu, mergiotes, uzdavinys, – pratare jis, mosikuodamas sustangrejusios varpos galvute, – O kol kas tegu pasiziuri ir proto igauna… – Na gi, Milasa, poza! – staiga riktelejo ponas ir pasitempe savo masyviu kunu. Milasa isejo i pirties viduri, laisva nuo suolu ir pasilenkusi atsireme delnais i grindis. Ponas prisiartino is uzpakalio, garsiai papliauksejo per slapius sedmenis ir erziliskai pradejo stumti styrancia, lyg kuolas varpa po stangriais Milasos sedmenimis, greitai stumdamas varpos galvute i slidu jos lyties organo minkstima. Nuo apemusio susijaudinimo, jo veidas prisipilde krauju, burna persikreipe, kvepavimas pasidare nelygus ir trukciojantis, o pusiau sulenktos per kelius kojos drebejo. Pagaliau varpos galvute praskleide isburkusias maksties lupas ir pono pilvas prigludo prie masyviu Milasos sedmenu. Ponas vel spustelejo, dabar jau inirtingai judindamas liemens apacia, su pasitenkinimu atsiduodamas lytiniam aktui. Milasa taip pat pilnai atsidave aistrai. Ji saldziai dejavo kiekviena karta, kai varpa panirdavo i ja ir tuo pat metu padejo ponui, judindama savo ispudingus sedmenis ir pasitikdama varpa. Natasa stebejo si gyva paveiksla pilnai apimta veiksmo. Frosia, is pradziu suglumusi, palaipsniui eme realiai vertinti aplinka ir ja labai supykde nuogu pono ir Milasos kunu veiksmai. Ji zinojo, kas tai yra, bet taip arti, taip betarpiskai ir atvirai lytini akta tarp vyro ir moters stebejo pirma karta. Kai ponas prisiglaude prie Milasos, Frosia suglumusi nusigreze, bet smalsumas nugalejo ir ji, pamaciusi, kad i ja niekas nekreipia demesio, eme stebeti vykstanti akta. Dar ne karto nepatyrusi vyro glamoniu, is pradziu ji buvo gana abejinga, bet veliau pajuto kazkoki saldu mauduli ir karsto kraujo sroves issiliejo po visa jos kuna. Visiems dalyvaujantiems sustojo laikas ir aplinka – visu demesi prikauste tik vykstantis aktas, uzpildantis ir mintis ir jausmus. Staiga pona apeme konvulsiski traukuliai, jo akys “uzsiverte” ir is jo krutines issiverze sunkus atodusis. – Viskas… – sunkiai atsiduso ponas ir, pavargusiu zingsniu nuejes prie suolo, ant jo atsisedo. Milasa atsitiese, saldziai pasitempe ir atsisedo ant kito suolo. – Natasa, degtines! – isake ponas. Ta, smurkstelejusi i priepirti, ant padeklo atnese buteli degtines ir inda su agurkais. Ponas isipyle sau, vienu mauku isgere ir eme triauskinti agurka.. Po to pripyle stikline vel ir pirstu pasikviete Milasa. Ta prisiartino ir taip pat vienu mauku ja istustino. Po to tokia pat porcija Natasa. – Eiks cia! – isake ponas Frosiai, pildamas stikline degtines. Frosia paeme degtine ir pabandziusi nuryti pirma gurksni, uzsikosejo ir beveik viska praliejo. – Nieko, nieko, iprasi, – istare sypsodamasis ponas, – ismoksi, – ir prisipyle sau dar puse stiklines. Abi mergos pataikaujanciai kikeno ir triauskino agurkus. – Na gi, Natasa, suplesk ponui, – dave komanda ponas ir kimiai uzdainavo, pritardamas delnu plojimu. Milasa emesi jam padeti, o Natasa, pasisukusi sonu, nuejo ratu, liuliuodama apvaliais klubais ir trepsedama i grindis basomis kojomis. Jos grakstus, lankscios talijos kunas raitesi begediskuose judesiuose, kuriais ji tartum apsikabindavo isivaizduojama partneri, o pilvo apacia mojavo varpai. – Gyviau! – suriko ponas, – papukais gyviau! Natasa eme sokcioti, judindama baltus pecius. Jos pilnos, stangrios, siek tiek nusvire krutys subangavo i salis, gundanciai virpindamos sustambejusius rozinius spenelius. – Nagi, karsciau! – ponas neissilaike ir pats eme sokti. Dabar soko abu, pritariant tik Milasos balsui. Ponas plojo Natasai tai per pilvo apacia, tai per virsu. Natasa staiga sucype, pastvere vyro varpa prie pat pagrindo, prisispaude prie pono ir apsikabino jo kakla kita ranka. Pono varpa atsidure tarp jos koju ir ji eme vedzioti jos galvute po savo sudrekusio lyties organo lupas. Del didesnes erdves, viena savo koja ji atmete i sali ir apsivijo pono kojas, o sis apsikabino merga abiem rankom ir isisiurbe aistringu buciniu i jos kakla. Ir staiga, pakeles ja ant ranku, nunese prie suolo ir, paguldes ant nugaros, uzgriuvo visu savo kunu. Ju sueitis buvo audringa ir aistringa. Natasa atsidave labai profesionaliai. Uzkelusi kojas ponui ant juosmens, vikriai judino uzpakali, sukurdama papildoma gyvo kuno pojuti. Frosia, kaip ir Milasa vel stebejo pati naturaliausia lytinio akto tarp vyro ir moters vaizda, paprastai labai slepiama nuo pasaliniu akiu, o cia taip atvirai vykstancio jos akyse. Frosiai labai panudo paliesti ranka pono varpa ir pajausti ja savo kune. Milasa, tuo tarpu, priejo prie santykiaujanciu is sono ir, atsiklaupusi ant keliu prie ju koju, eme stebeti, kaip vyro varpa nardo i moters lytini organa. Pakeltos, placiai isskestos ir uzmestos ant pono Natasos kojos sudare puikia galimybe stebeti akto procesa. Milasa patenkinta naudojosi sia galimybe. Apimta nenugalimo geismo, prie jos prisijunge ir Frosia, visa drebedama nuo apemusio ja jaudulio, ji stebejo, kaip sutepta slidaus skyscio, vyro varpa lengvai juda pirmyn atgal didziuju Natasos lytiniu lupu zieduose, kurios lyg burna, tarytum isiurbia ir tuojau pat ismeta atgal, parodydamos mazasias lupytes, jungiamas vainikelio, kurios pradingsta, einant varpai gilyn ir vel pasirodo jam griztant. Minksta, svelni odele, dengianti vyro varpa, susimesdavo smulkute “armonikele”, judant jam gilyn, kurioje matesi stambi masnele, siubuojanti nuo judesiu ir svelniai atsitrenkianti i Natasos sedmenis. Frosia, uzburta netiketo vaizdo, nebegalejo susilaikyti nepalietusi varpos ranka. Tuo metu, kai santykiaujanciuju kunai atsiskyre, ji paeme pirstais uz vyro varpos, pajausdama jos dregme, karsti, tvirtuma ir standuma. Ja labai nustebino varpo dangos svelnumas, po kuria judejo tvirtas kunas. Taciau, ta pacia akimirka pilvai susiglaude ir Frosios pirstai buvo ispausti i dregna ir karsta moters lyties organa. Ponas piktai atstume smalsiaja Frosia, neprasytai isiterpusia tuo metu, kai jis jau artejo prie pabaigos pries ismetant sekla. Judesiai tapo greitesni, smugiai stipresni, per kunus perbego traukuliai ir jie baige vienu metu. Ponas sunkiai atsiplese nuo ikaitusio Natasos kuno ir, vis dar sunkiai alsuodamas, atsisedo ant suolo. Milasa sugebejo laiku pasitraukti i sali, o Frosia taip ir liko klupoti priesais sedinti pona. Ji su baime lauke bausmes uz savo akiplesiskuma, o sis neskubejo su savo sprendimu. Atsipalaidaves po dvieju tik ka pajaustu malonumu, buvo nusiteikes geranoriskai. – Na gi, arciau! – dirbtinai sugrieztintu balsu riktelejo jis ir, sugriebes ja uz plauku, prisitrauke prie savo pilvo. – Natasa, silto vandens ir muilo! Natasa akimirksniu nubego i kampa ir grizo nesina kausu silto vandens ir gabaleliu kvepiancio muilo. – Nuprausk, grazuole, mano vargdieneli. Matai, kaip jis visas sudreko dirbdamas, sunkiai dirbdamas, – sypsodamasis istare jis Frosiai ir laisva ranka paemes varpa stuktelejo jos galvute Frosiai per nosi. Visi prajuko, o Frosia tik isgastingai mirksejo akimis. Ponas idave jai i rankas muila, o Natasa pradejo lieti ant varpos vandeni. Frosia eme atsargiai ja plauti. – Drasiau, drasiau! – drasino ja ponas, placiai isskesdamas kojas. Frosia padejo i sali muila ir abiem rankom eme po vandens srove plauti muilo putas. Pono varpa slidinejo ir blaskesi, tarsi gyva, o jos odele lengvai judejo po jau vel tvirtejanti kuna. Kai vanduo pasibaige ir varpa igavo savo naturalia isvaizda, ponas atitrauke odele, dengiancia rozine varpos galvute, ir vel pritraukes Frosios galva, isake: – Pabuciuok, ir kuo stipriau! – ir prispaude jos lupas prie stangrios varpos galvutes. Frosia pakstelejo lupomis, o ponas pakartojo si judesi keleta kartu. – O dabar, ciulpk! – sukomandavo ponas, vel prisitraukdamas Frosios veida prie savo pilvo. – Kaip “ciulpk”?, – pasimetusi ir nesuprasdama suvapejo Frosia, isgastingai zvelgdama ponui i akis. – Natasa, parodyk, – stumtelejo peciu Natasa. Si pasilenke ir, atstumusi Frosios galva, placiai issiziojusi isidejo pono varpos galvute i burna. Suspaudusi varpa lupomis atliko keleta ryjamu judesiu. Frosia neryztingai paeme varpa ir, atvira burna apziojusi jos galvute ir kakleli, pradejo ciulpti, lyg stora sardele. Galvute buvo svelni ir stangri, o Frosios zandai ir lupos jaute sutvirtejusi lyg kaulas varpos kuna. Jaute, kad jis gyvas ir virpantis. Keistas dalykas, Frosia vel pajuto susijaudinima ir eme vis intensyviau laizyti ir judinti, ciulpti si nesuvokiamai jaudinanti “gyva” daikta. – Pakaks! – tare ponas, nenoredamas prieiti iki seklos issiverzimo ir atstume Frosios galva. Dabar atliksime Frosios zvalgytuves, – tare ponas ir pakilo nuo suolo. – Natasa, rodyk preke! Natasa paeme Frosia uz parankes ir, apsukusi rata, pastate priesais pona – Stai pries jus uzpakaliukas, kas palies tas bus laimingas, – pusiau dainuodama uztrauke Natasa, apsukdama Frosia priesais pona. Sis ciupinejo Frosios krutis, slaunis, pilva, sedmenis. – O po juo puiki audine! – rode Natasa isvardintas kuno vietas. Ponas nuleido Frosios pilvu ranka zemyn ir islinko pirstais jai tarp koju. – Taip, audine cia puiki, paziuret kaip nors i ja, – pritardamas uztrauke jis, pirstais ciupinedamas ir glostydamas merginos lyties organa. Frosiai, tik ka isgyvenusiai lytini susijaudinima, sie prisilietimai buvo malonus ir kutenantys. Jinai nejucia prieme sias glamones ir net praskete kojas. Taciau ponas susitvarde, mostu parodydamas suola. Natasa nuvede Frosia prie suolo ir priverte ja atsigulti, sakydama: – Mielai prasom preke apziureti, jokiu kliuciu tam nera. Natasa ir Milasa sustojo Frosiai is sonu, paeme ja uz koju ir uzdainavo: – Stai zveriukas, stai puikuolis, kas pagaus – tas ir saunuolis! Jos abi kartu pakele Frosios kojas ir placiai jas isskete i salis. Pries akis atsivere vaizdas, visada slepiamas nuo svetimu akiu, o ypac nuo vyrisku. Frosia dar bande viena ranka prisidengti savo slapciausia vieta, o kita ranka – akis, bandydama islaisvinti savo kojas, bet mergos stipriai jas laike ir jai teko atsisakyti savo bandymo. Ko gero, ir tai buvo numatyta rituale, nes ponas, atstumdamas nuo apacios besipriesinancia merginos ranka, uztrauke: – Tu neslepki savo grozio, as paduosiu jam drauguzi. Natasa su Milasa patrauke Frosios liemeni isilgai suolo, pritraukdamos jos dubeni prie suolo galo, kur stovejo ponas. Sis atsiklaupe ant keliu ir jo “drauguzis” atsidure viename lygyje su merginos makstimi. – Na, drauguzi, na saunuoli, kisk galiuka siai grazuolei, – uzdainavo mergos, o jis neskubedamas praskleide didziasias lytines lupas ir eme vedzioti varpos galvute po visas vietas, iki siol taip neglamonetas net svajonese. Ir Frosiai jau nebebuvo geda savo nuogumo. Atsirado vienas galingas geismas tureti vyro varpa savyje. Ji pradejo kilnoti pilvo apacia, dubeni, bandydama sugauti varpos galvute ir numalsinti ta nesuvokiama, nenugalima geisma. Del atsiradusio susijaudinimo jos lytines lupos isbrinko ir sudreko. Pagaliau ir pats ponas nebeislaike savo saldziosios kankynes ir ivede varpos galvute i maksties prieangi, o po to stipriai istume i smarkiai isitempusia mergaitiska gelme. Astrus, akimirksninis skausmas nusmelke merginos kuna, privertes ja nevalingai surikti, bet tuojau pat nepaaiskinamas, neapsakomas malonumas issiliejo jos kunu ir ji prarado realybes ir laiko jausma… A. Tolstojus